Apie įvaikintus vaikus: su meile, pagarba, susidomėjimu...

Raktažodžiai: vaikas, įvaikinimas, įvaikinti, tėvai, šeima
Autorius: Tatjana Dragan (Nikitina)

Šio straipsnio įkvėpėja – Švedijos psichologė, vaikų psichoterapeutė Elisabeth Cleve, su kuria pavyko susipažinti Mykolo Romerio universiteto tęstinių studijų centro organizuotame seminare "Įvaikintų ir krizę patyrusių vaikų psichologinis konsultavimas". Elisabeth Cleve ne tik dalinosi savo darbo su įvaikintais vaikais patirtimi, ji skleidė šilumą, entuziazmą, tikėjimą sėkme bei begalinę meilę tiems vaikams, apie kuriuos kalbėjo.

Įvaikinti vaikai… Kokie jie? Ar jie kažkuo ypatingi? Kas vyksta įvaikinto vaiko viduje? Kaip jis išgyvena ir suvokia aplinkinį pasaulį? Kaip mums, suaugusiems, suprasti tokį vaiką ir kaip pasiekti, kad naujoje šeimoje jis jaustųsi gerai? Šiame straipsnyje pasistengsime pažiūrėti į įvaikinimo faktą įvaikinto vaiko akimis, pamėginsime atskleisti jo vidinių išgyvenimų, jausmų dinamiką ir įvairovę.

Išsiskyrimo trauma

Bet kuris biologinės motinos paliktas vaikas patiria didžiulę psichologinę traumą. Ką tik gimęs kūdikis dar nesuvokia savęs kaip diferencijuotos visumos, t.y. jis neatskiria savęs nuo žmogaus, kuris jį maitina, globoja, rūpinasi, patenkina pirminius poreikius. Išsiskirdamas su motina, kūdikis tarsi praranda reikšmingą dalį savęs. Jei išsiskyrimas įvyko labai anksti, ir paaugęs vaikas nieko neprisimena, trauma vis tiek lieka. Ji užsifiksuoja pasąmonės lygmenyje ir turi įtakos būsimam mažyčio žmogaus gyvenimui. Net tuo atveju, kai išsiskyrimo trauma vaiko emocinės gerovės labiau nepaveikia, žinojimas, kad jo kadaise išsižadėjo, lieka visam gyvenimui. Įtėviai pasakydami vaikui, kad jis buvo jų pasirinktas, norimas ir laukiamas, jį nuramina ir padidina jo savivertę. Tačiau giliai sieloje visgi šmėkščioja mintis: iš pradžių aš buvau nemylimas, atmetamas, paliekamas ir tik vėliau priimtas ir pradėtas mylėti.

Atskleiskite vaikui tiesą

Būdamas mažas, vaikas nepajėgia suprasti, kodėl biologinė motina jo atsisakė. Jis gali pradėti manyti, kad buvo blogas, nevertas meilės, arba kad mama buvo beširdė, žiauri moteris, jeigu sugebėjo jį palikti be priežiūros. Ir viena, ir kita pakerta vaiko savigarbą, didina jo nepasitikėjimą savimi, sukelia abejonių savo verte ir reikalingumu. Vaikas jaučia pyktį, netgi neapykantą, kuri gali pasireikšti agresija savo ir kitų atžvilgiu. Padėtis tik pasunkėja, jeigu naujoje šeimoje vengiama kalbėti apie įvaikinimo faktą. Iš vaiko gali būti laukiama, kad jisai pamirš praeitį ir sutelks dėmesį į dabartį ir ateitį. Iš pagarbos įtėviams vaikas ir pats gali vengti klausinėti apie savo praeities ryšius, juolab jeigu jaučia, kad ši tema namiškiams yra savotiškas tabu. Tačiau vaikas nesiliaus apie tai galvojęs, o neturėdamas informacijos, žinių spragas užpildys įvairiausiomis fantazijomis, išgalvotais savo gimimo bei palikimo scenarijais. Todėl tiesioginė įtėvių pareiga bei atsakomybė – atskleisti tiesą apie įvaikinimą, pasidyti informacija ir kartu su vaiku ją aptarti. Galima sugalvoti įvairių būdų, kaip pranešti vaikui, kad jis buvo įvaikintas. Svarbiausia, kad aiškiai skambėtų dviejų šeimų – biologinės ir psichologinės – tema.

Kaip vaikui pranešti apie įvaikinimą

Kalbant apie įvaikinimą, tėvams reikėtų laikytis aukso vidurio – nesistengti pernelyg akcentuoti įvaikinimo fakto, bet ir nesumenkinti jo. Aiškinant patariama neskubėti, atsižvelgti į vaiko suvokimo, supratimo tempą ir neužversti jo pernelyg dideliu informacijos kiekiu. Įvaikinimo situacijos atskleidimas yra procesas, o ne vienkartinis veiksmas. Nereikia pasiduoti, jeigu vaikas atsisako kalbėtis ir nenori jūsų girdėti. Tikriausiai jis dar nėra pakankamai pasiruošęs arba pribrendęs priimti jūsų ruošiamos žinios. Tokiais atvejais vaiko versti nereikėtų, bet reikėtų ieškoti kitų progų vėl sugrįžti prie pokalbio apie įvaikinimą.

Išgyvena netektį

Aplinkiniams dažnai atrodo nesuprantama, kodėl vaikas, paimtas iš globos namų, apsuptas šilumos ir rūpesčio, gedi ir sielvartauja. Įvaikintas vaikas dažnai išgyvena netekties jausmą. Jis ilgisi savo biologinių tėvų, kurių niekad nepažinojo, savo buvusio gyvenimo, ilgisi savo draugų ir globos namų, nepriklausomai nuo to, ar šie laikini namai jam buvo geri ar blogi. Tokiam vaikui yra labai neįprasta atsidurti suaugusiųjų dėmesio centre. “Jis gali nenorėti sėdėti suaugusiems ant kelių arba sėdėti labai tiesiai tarsi ant kėdės. Visa tai yra normalu. Tiesiog vaikui reikia laiko ir įtėvių kantrybės, kad jisai galėtų apsiprasti ir susipažinti su nauja aplinka bei naujais žmonėmis” – teigia E.Cleve.

Pasakymas, kad vaikas buvo “išrinktas” iš daugybės kitų vaikų, gali turėti neigiamų pasekmių tuo atveju, jei iš vaiko reikalaujama atitikti “išrinktojo” statusą. Vaikas gali pamanyti, kad jis privalo būti tobulas, jeigu nori atitikti tėvų lūkesčius arba atlikti “išrinktojo” vaidmenį. Žinojimas, kad iš tavęs tikisi daugiau, negu tu sugebi, yra sunki našta bet kuriam žmogui. Vaikas gali pasidaryti arba pasyviai paklusnus arba kaip tik maištaujantis: blogai elgtis, įvairiais būdais mėginti tėvų kantrybę. Kartais įtėviai norėtų matyti įvaikintą vaiką vien kaip teigiamą, todėl bijo pripažinti, kad tas vaikas turi prisitaikymo sunkumų ar psichologinių problemų. Jeigu tėvai visus blogus vaiko poelgius ignoruoja arba pateisina, vaikui reikia stengtis vis daugiau ir daugiau, kad parodytų, jog jis gali būti ne tik geras, bet ir blogas.

Pastebi skirtumus tarp savęs ir kitų vaikų

Įsisąmoninęs, kad yra įvaikintas, vaikas pradeda pastebėti vis daugiau skirtumų tarp savęs ir kitų šeimos narių, taip pat skausmingai suvokia, jog skiriasi ir nuo bendraamžių. Vaikas pastebi, kad skiriasi jo ir tėvų akių spalva, ausų, nosies, lūpų forma. Ilgainiui pastebimi ne tik fiziniai, bet ir psichologiniai arba asmenybės skirtumai – skirtingi sugebėjimai, charakterio bruožai, talentas. Vaikas skausmingai išgyvena savo kitoniškumą, nesijaučia esąs visavertis šeimos narys. Neturint prieš akis modelio, į kurį esi panašus fiziškai bei psichologiškai, daug sunkiau yra apsispręsti dėl ateities tikslų. Vaikas gali nenorėti sekti įtėvių pėdomis, bet kartu nežino, kaip atrasti savąjį gyvenimo kelią.

E.Cleve psichoterapinės praktikos metu pastebėjo, kad įvaikinti vaikai sunkiau grupuoja gyvūnus pagal šeimas. Žaidimų terapijos metu tokie vaikai paprastai grupuoja skirtingų šeimų gyvūnus: dramblį su kate, begemotą su krokodilu ir t.t. Anot E.Cleve, tokių dalykų tarp įvaikintų vaikų pasitaiko gana dažnai. Taip jie savotiškai pabrėžia savo esamą padėtį ir kitoniškumą – tarsi parodo, kad priklausė kitai šeimai.

Įvaikinti vaikai gali turėti tapatumo jausmo formavimosi sunkumų, t.y. jiems gali būti sudėtingiau atsakyti į klausimą “kas aš esu?”. Vaiko sąmonėje dažnai kyla minčių apie tai, kas būtų: jei jis nebūtų įvaikintas, jei nebūtų paliktas, jei šeima, kuri jį įvaikino, turėtų savo vaikų. Įvaikinti vaikai, skirtingai nuo vaikų, augančių biologinių tėvų šeimoje, negali įtarti, kaip jie atrodys vyresnio amžiaus: koks bus jų ūgis arba svoris. Jie nežino, koks jų yra genetinis paveldas. Įvaikintas vaikas neturi savo gimimo istorijos, nežino, kokiomis aplinkybėmis susitiko jo biologiniai tėvai, kas vyko gimdymo metu. Visa tai kuria įvaikinto vaiko gyvenime tam tikrą neapibrėžtumą, neužbaigtumą, verčia vaiką jaustis atskirtą ne tik nuo šeimos, bet ir nuo bendraamžių, kurie yra kitokie daugeliu požiūriu. Nenuostabu, kad suaugę tokie vaikai jaučia poreikį surasti savo biologinius tėvus.

Susitikimas su biologiniais tėvais

Masačusetso universiteto Įvaikinimo tyrimų centras atliko didelį tyrimą, kuriame dalyvavo 345 kadaise įvaikinti suaugusieji. Tyrėjai siekė atskleisti biologinių tėvų paieškos fenomeno esmę ir nustatė įdomių dalykų.

Žmonės, kurie kadaise buvo įvaikinti, ieškojo savo biologinių tėvų norėdami geriau suprasti save, trokšdami užpildyti vidinę tuštumą, siekdami gauti daugiau medicininės ir kitokio pobūdžio informacijos apie save, taip pat iš smalsumo, noro susitikti su biologinės šeimos nariais, dėl altruistinių motyvų (norėdami parodyti biologinei motinai, kad jiems viskas gerai).

Dauguma tyrimo dalyvių pirmo susitikimo su biologiniais tėvais atmosferą apibūdino kaip palankią arba labai palankią; 16% susitikimo metu jautėsi nepatogiai; 12% - neutraliai. Beveik pusė visų žmonių teigė, kad susitikimas turėjo labai teigiamą įtaką jiems ir požiūriui į save, ir tik 5% susitikimas turėjo neigiamų pasekmių.

Nors dauguma įvaikintų vaikų papasakoja įtėviams apie tai, kad ruošiasi ieškoti savo biologinių tėvų, kai kurie apie savo sprendimą nepraneša. Dažniausiai nuo atvirumo juos sulaiko baimė, kad pareikštas noras surasti biologinius tėvus įžeis įtėvius, kad įtėviai nesupras arba pasijaus išduoti. Iš tikrųjų įvaikinto žmogaus sprendimas pasidalyti arba nepasidalyti su įtėviais savo ketinimais dažniausiai susijęs su tuo, kaip jausdavosi vaikas, kalbėdamas su įtėviais apie įvaikinimą tolimoje vaikystėje, ar šis pokalbis buvo atviras ir nuoširdus. Paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie pranešė įtėviams apie ketinimą surasti biologinius tėvus, vaikystėje nesivaržydami kalbėjo apie įvaikinimą ir jautėsi labiau prisirišę prie įtėvių nei tie, kurie neišdrįso papasakoti įtėviams apie savo sprendimą. Dauguma tyrimo dalyvių manė, jog susitikimas su biologiniais tėvais niekaip nepaveikė jų santykių su įtėviais arba kaip tik tuos santykius pagerino.

Mylinčios šeimos svarba

Problemos, susijusios su įvaikinimu, nėra neišvengiamos. Ne visiems įvaikintiems vaikams būdingi minėtieji sunkumai, jie yra skirtingo laipsnio ir masto. Įvaikintiems, kaip ir paprastiems vaikams, labiausiai reikia palaikančios bei tvirtos šeimos – mylinčios motinos ir rūpestingo tėvo. Saugi ir šilta atmosfera jiems yra svarbiausia. Jie nori būti apkabinti, apsaugoti, nori laikyti tėtį ir mamą už rankos, girdėti, kad yra mylimi, kad yra vieninteliai pasaulyje, žinoti, kad tėtis ir mama niekada jų nepaliks, visuomet padės ir palaikys. Jie nori matyti jūsų šypsenas, jūsų mylinčias akis, nori šypsotis ir mylėti patys. Taip, dėl ankstyvos trauminės patirties įvaikintas vaikas savo raidos metu susidurs su papildomais psichologiniais uždaviniais, bet dauguma įvaikintų vaikų su šiomis užduotimis sėkmingai susidoroja patys arba kitų padedami.

Tatjana Dragan (Nikitina)
Straipsnis buvo publikuotas žurnale "Psichologija Tau" 2005 gegužė/birželis

Reitingas: 0