Globoti ar įvaikinti?

Raktažodžiai: vaikas įvaikinimas įvaikinti
Autorius: Virginija Rimkuvienė

Mintis įsivaikinti ar paimti globoti be tėvų meilės likusį vaikutį, ko gero, bent kartą yra atėjusi į galvą dažnam žmogui. Vieniems tai tėra momentinis jausmas, kiti apie tai galvoja rimčiau, bet viešumoje sklandantys mitai entuziazmą neretai atvėsina. Kurie iš jų teisingi, o kurie – ne?

Du vaikus globojanti 45-erių metų Silvija neslepia – globą, o ne įvaikinimą ji pasirinko dėl daugybės priežasčių. Viena šių – finansinė. „Išlaikyti vaikus kainuoja tikrai daug, juk norisi juos ne tik pavalgydinti, aprengti, bet ir lavinti būreliuose, kartu keliauti, – sako pašnekovė. – Nors tų 150 eurų vienam vaikui neužtenka, vis dėlto tai yra geriau nei nieko. Be to, globojami vaikai, sulaukę pilnametystės, gauna valstybės paramą savarankiško gyvenimo pradžiai. Įvaikinimas – tik formalumas. Nemanau, kad jis padidina įtėvių meilę ar rūpestingumą.“ Tiesa, vyresnioji Silvijos globotinė yra kiek kitokios nuomonės. „Jausčiausi tvirčiau, jei mane įvaikintų. Mes dažnai pykstamės, ir kaskart iškilus konfliktui bijau, kad ji manęs atsisakys, kaip kad padarė tikroji motina“, – tyliai prasitaria 16-metė globėjai trumpam išėjus iš kambario.

Tiesą žinoti geriau Kuo globa skiriasi nuo įvaikinimo, atskleidė VVTAĮT prie SADM Vaiko teisių apsaugos ir pagalbos skyriaus Įvaikinimo poskyrio vyriausioji specialistė Kristina Liublinskienė. „Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos naujos, – sako Kristina Liublinskienė. – Gimimo liudijime kaip tėvai įrašomi įtėviai. Jie taip pat gali keisti vaiko vardą, pavardę. Įvaikinimo konfidencialumą gina įstatymai. Be įtėvių sutikimo draudžiama vaikui, iki taps pilnametis, atskleisti, kad jis yra įvaikintas. Tik tam tikrais išimtiniais atvejais vaikui nuo 14 metų ar kitiems asmenims dėl svarbių priežasčių ši informacija gali būti suteikta teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu.“ Nuostata dėl konfidencialumo gali kelti tam tikrų abejonių. Ar, nutylint tikrąją vaiko kilmę, nėra pažeidžiami jo interesai, teisė žinoti savo šaknis? Ar tikrai tiesa tampa mažiau skaudi sulaukus pilnametystės ar mirus įtėviams? Būna, kad šią paslaptį jie nusineša su savimi į kapus... Nemaža našta užkraunama ir šios šeimos artimiesiems – šie verčiami meluoti prieš savo valią. K. Liublinskienė įsitikinusi, kad vienareikšmio atsakymo būti negali. Vis dėlto ji laikosi nuomonės, kad skaidrumu ir atvirumu grįsti santykiai yra sveikesni. „Įtėviai turėtų suprasti, kad nuslėpti tokį faktą nebus lengva, – sako specialistė. – Kaimynai, giminaičiai, draugai – visi žino, kad vaikas yra įvaikintas. Anksčiau ar vėliau ta paslaptis vis tiek išlįs. Manau, geriau, kad vaikas tą faktą sužinotų iš įtėvių, o ne iš svetimų žmonių. Ir stengtųsi susigyventi su tuo nuo mažens, užuot netikėtai sužinojęs paauglystėje. Apie tai, kaip derėtų supažindinti vaiką su tiesa, kad jo netraumuotum, daug kalbama įtėviams rengiamuose seminaruose.“ Globojamo vaiko padėtis – kiek kitokia. Jis turi teisę bendrauti su giminaičiais, broliais, seserimis, biologiniais tėvais. Globėjas, jeigu netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina globotinio teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, teismo nutartimi gali būti nušalintas nuo globėjo pareigų. Nors tokie atvejai, tiesą sakant, labai reti. Kita vertus, niekada negali būti tikras, kad situacija nepasikeis prieš tavo valią. Tarkim, jei vaiko biologiniai tėvai pakeistų savo gyvenimo būdą ir norėtų jį susigrąžinti arba tokį norą pareikštų močiutė, kiti artimi giminaičiai, su tokiu vaiku tektų atsisveikinti. Pasak specialistės, globą dažniau renkasi giminaičiai, o įvaikinimą – svetimi žmonės. 2014-aisias globa (rūpyba) šeimoje skirta 878 vaikams. Šiek tiek daugiau nei 63 proc. jų globoja seneliai. Įprasta manyti, kad įvaikinimą renkasi biologinių vaikų neturinčios poros. Tai iš dalies tiesa. Štai iš 80-ies pernai įvaikinusių sutuoktinių porų 58-ios neturėjo savo atžalų. Vis dėlto kai kurios šeimos nutaria suteikti namus vaikui net ir turėdamos biologinių vaikų. 2014 metais tokių šeimų buvo 11. Daugėja ir tokių, kurios įsivaikina po antrą ar trečią vaikutį. Štai pernai aštuonios lietuvių šeimos jų įsivaikino po 2, dar aštuonios – po antrą, o trys – netgi po trečią vaiką. „Globoti galimų vaikų yra daugiau nei įvaikinti, – pripažįsta K. Liublinskienė. – Įvaikinti būtinas teismo patvirtintas rašytinis biologinių tėvų sutikimas. Jo nereikia, jeigu tėvai yra nežinomi ar mirę; tėvams neterminuotai apribota tėvų valdžia; jie pripažinti neveiksniais. Jei nėra tokį vaiką globoti ar įvaikinti pageidaujančių giminaičių, jis įrašomas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą. Lietuvoje, deja, vis dar dažna situacija, kai patys giminaičiai vaiko globoti neima, šis auga vaikų namuose, bet, vos tik atsiranda potencialūs įtėviai (ypač – iš užsienio), pareiškia nesutinkantys dėl įvaikinimo.“ Aistros dėl užsienio Diskusijų apie tai, ar galima leisti išvežti savo vaikus į užsienį, išties netrūksta. Patriotiškai nusiteikę lietuviai graudena: „Negana to, kad neteko tėvų, tai dar atimsim ir Tėvynę!“ Netrūksta ir nuogąstavimų dėl to, kad tie išvežti vaikai gali būti išnaudojami. K. Liublinskienė tokius mitus prasklaido. „Po įvaikinimo 4-erius metus lietuvius įsivaikinusios užsieniečių šeimos yra stebimos, tų šalių tarnybos teikia ataskaitas apie tai, kaip vaikams sekasi. 2014 m. gautos 335 ataskaitos, iš jų matyti, kaip užsienio piliečių šeimų įvaikinti lietuviai adaptuojasi, kad įtėviai buvo atidūs vaikų poreikiams, kreipėsi pagalbos į reikiamus specialistus, – sako specialistė. – Daugiau tokiose šeimose ir skaidrumo. Užsienio piliečiai savo šalyse apmokomi, ten viskas daroma atviriau, nebijoma vaikui pasakyti, kad jis yra įvaikintas, noriau palaikomi ryšiai su biologiniais tėvais, broliais ar seserimis. Neretai įtėviai jau paaugusius vaikus atveža į Lietuvą, kad šie nepamirštų savo šaknų, padeda jiems rasti gimines, aplanko tėvų kapus, kartais net pasikviečia artimus vaiko giminaičius atvykti į svečius.“ Gandai, esą geriausi vaikai parduodami užsieniečiams, o bevaikiai lietuviai savo eilės laukia metų metus, taip pat laužti iš piršto. „Kiekvienas vaikas, kurį galima įvaikinti, pirmiausia siūlomas lietuvių šeimoms. Jei per pusę metų norinčiųjų neatsiranda, jį galima siūlyti tarptautiniam įvaikinimui, – sako K. Liublinskienė. – Nuo 2012 m. užsieniečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, gali kreiptis į VVTAĮT tik dėl vaikų su specialiaisiais poreikiais įvaikinimo. Šiai grupei priklauso ne tik turintieji sveikatos problemų ar raidos sutrikimų, bet ir vyresni nei 8-erių metų vaikai, turintys daugiau brolių ir seserų.“ Lietuvių akys, deja, vis dar krypsta į pačius mažiausius. Pernai iš 88 mūsų tautiečių priimtų vaikų net 73 buvo iki 3-ejų metų amžiaus. Tik 3 buvo vyresni nei 7-erių metų. Priežasčių, kodėl kūdikių norima labiau nei paauglių, daug. Tai ir noras matyti, kaip vaikas auga, ir didesnės galimybės jį tinkamai išauklėti. Be to, įsivaikinęs vaiką iki 3-ejų metų, turi galimybę išeiti motinystės atostogų. (Jei vaikas vyresnis nei 3-ejų metų, suteikiamos 3 mėnesių atostogos.) Kiek reikės laukti? Sako, kad įvaikinimo procedūra gali užtrukti metų metus, kad patekti į laukiančiųjų sąrašus labai sudėtinga. Ar tai tiesa? Pasak K. Liublinskienės, tai nėra tiesa. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių tinkamai pasirengę asmenys iki 50-ies metų. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims, pavyzdžiui, jei norima į šeimą priimti vyresnį vaiką. Amžiaus skirtumas tarp įtėvių ir vaiko turi būti ne mažesnis kaip 18 metų. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai, bet išimtiniais atvejais gali ir vienas asmuo. Įvaikintojais negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais, jei jiems apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai, jei globa panaikinta dėl jų kaltės, asmenys, sergantys tam tikromis ligomis. Ar svarbi finansinė padėtis, išsilavinimas? „Teisės aktai to nereglamentuoja, bet, žinoma, svarbu, kad šeima galėtų vaiką išlaikyti. Tai nereiškia, kad ji privalo turėti nuosavą būstą ar tam tikrą išsilavinimą. Svarbesnė yra būsimųjų įtėvių motyvacija. Ar jie supranta, kad su vaiku reikės būti 24 valandas per parą, kad įprastas jų gyvenimas pasikeis, ar yra pasiruošę priimti vaiką tokį, koks yra“, – aiškina specialistė. Įsivaikinti norintys žmonės paprastai pradeda nuo prašymo. Šis rašomas savo deklaruotos gyvenamosios vietos Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui (toliau – VTAS). Jame nurodo, kokio amžiaus, lyties ir kiek vaikų norėtų įsivaikinti. Taip pat gali išsakyti ir pageidavimus dėl vaiko kilmės, sveikatos. Kitas etapas – 3 mėnesių mokymas. Jei padaroma išvada, kad šeima yra tinkamai pasirengusi įvaikinti, ji įtraukiama į laukiančiųjų sąrašą. „Kiek reikės laukti, labai priklauso ir nuo būsimų įtėvių lūkesčių. Jei pageidaujama vyresnio vaiko (ar kelių), jei nėra labai svarbi jo socialinė kilmė, tada įvaikinama greičiau, – sako Kristina Liublinskienė. – Tarkim, jei pora pageidauja sveikos mergaitės iki metų ir nori, kad jos biologiniai tėvai neturėtų nei žalingų įpročių, nei psichikos sutrikimų, gali tekti laukti iki metų. Reikia suvokti realybę – dauguma vaikų atkeliauja iš socialinių įgūdžių stokojančių, žalingų įpročių turinčių šeimų. Našlaičius dažniausiai paima globoti giminės.“ Siūlant įvaikinti galimą vaiką, būsimiems įtėviams siunčiama informacija apie jį, jo kilmę, sveikatą, charakteristika, prisegama nuotrauka. Būsimi įtėviai gali pabendrauti su vaiku. Galutinį sprendimą šeima turi priimti per 30 dienų. O toliau lieka laukti teismo sprendimo. Tai užtrunka 1–3 mėnesius. Šis sprendimas paprastai būna palankus. Paprašyta prisiminti liūdnai pasibaigusių įvaikinimo atvejų, Kristina Liublinskienė kiek sutrinka. Jos atmintyje iškyla tik švytintys vaikų ir jų įtėvių veidai. „Vaikai šeimose akivaizdžiai atsigauna. Neatrodo, kad ir įtėviai būtų nusivylę. Antraip argi ryžtųsi įvaikinti trečią iš eilės? Atvejų, kai šeima, įsivaikinusi vieną, kitąmet priima ir to vaikučio brolį ar seserį, vis daugėja, ir tai tikrai džiugina“, – sako ji. Iškalbingi skaičiai * 2014 metų gruodžio 31 dieną vaikų globos institucijose augo 3562 vaikai; 6122 – šeimose ir šeimynose. * Šiuo metu įvaikinti nori 68 lietuvių šeimos ir 41 užsieniečių. * Per 2014 metus 80 LR piliečių šeimų įvaikino 88, o 53 užsieniečių šeimos – 78 vaikus. * 11 užsieniečių šeimų įvaikino po 2 vaikus; keturios – po 3 vaikus; o dvi – net po 4 vaikus. * Šiuo metu siūlomi įvaikinti 522 vaikai.

Reitingas: 0