Lina Bučytė: Padedame tėvams, norintiems įsivaikinti vaikus

Raktažodžiai: vaikas įvaikinimas įvaikinti
Autorius: Kalbėjosi Dalia Rimienė

Vaikų globos namai, tėvų globą prarandantys vaikai – aktualios mūsų visuomenės problemos. Dalis šių, be tėvų globos likusių vaikų, yra įvaikinami arba globojami gerų ir kilniaširdžių žmonių. Džiugu, kad įvaikinti ryžtasi ne tik šeimos, nesusilaukiančios vaikų, bet ir šeimos, jau turinčios atžalų. Kodėl žmonės įvaikina? Kas juos pastūmėja šiam žingsniui? Kokie norinčiųjų įvaikinti lūkesčiai? Apie tai kalbamės su VšĮ „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ atestuota GIMK specialiste Lina Bučyte.

Kas paskatina lietuvių šeimas priglausti be tėvų meilės ir rūpesčio likusį vaiką?

Motyvų įvaikinti yra įvairiausių. Dažnai tai kyla iš idealizmo, iš rūpesčio ir noro padėti tėvų paliktam vaikui, iš noro suteikti galimybę vaikui užaugti mylinčioje šeimoje. Tokiu atveju vaikas įvaikinamas iš altruistinių motyvų, dėl paties vaiko, iš poreikio rūpintis kitais, kai pirmiausiai atsižvelgiama į vaiko poreikius, norima jam padėti ir juo rūpintis. Puiku, kai pora, sėkmingai užauginusi biologinius vaikus, nori panaudoti tėvystės įgūdžius įvaikindama ar globodama.

Tačiau kartais žmonės, patyrę dideles traumas, bet jų neišsprendę, nesąmoningai nori ne tiek padėti vaikui, kiek įvaikinant patekinti savo poreikius: užgydyti dvasines žaizdas, pakelti savivertę, realizuoti save kaip asmenį, tikisi, kad įvaikintas vaikas suteiks draugiją patiems įtėviams, jie užsitikrins paramą senatvėje.

Pasitaiko, kad vienas iš poros nesąmoningai nori įsiteikti kitam, įvaikinti trokštančiam partneriui ar išsaugoti netvirtus tarpusavio santykius. Kartais sprendimą įvaikinti gali lemti ir nepasitenkinimas darbu arba asmeniniu gyvenimu.

Remiantis statistiniais duomenimis, kasmet apie 70 proc. įvaikinusių šeimų šalyje sudaro biologinių vaikų nesusilaukusios šeimos. Kodėl daugiausia įvaikina būtent tokios šeimos

Norinčios įvaikinti Lietuvoje gyvenančios šeimos dažniausiai mini poreikį turėti vaikų, juos auginti, auklėti, poreikį išreikšti stiprius motinystės bei tėvystės jausmus, norą mylėti ir būti vaiko mylimiems, būti pilna šeima, plėsti šeimą, kad vaikas turėtų brolį ar seserį. Iš tiesų mūsų šalyje dažniau įvaikinti apsisprendžia šeimos, negalinčios susilaukti biologinių vaikų.

Įvaikinimas nevaisingumo atveju gali būti kaip būdas, padedantis užpildyti nevaisingumo paliktą tuštumą, įveikti sielvartą, išspręsti bevaikystės netektį, siekimas pateisinti partnerio ar šeimos lūkesčius, spaudimą ar įveikti šeimos krizę.

Įvaikinimo specialistai teigia, kad nevaisingumo problema pasilieka su žmonėmis per visą jų gyvenimą – net ir tuo atveju, jei jie įvaikina. Šeima, tikinti, kad įvaikinimas išgydys ją nuo su nevaisingumu susijusio skausmo, gali likti nusivylusi. Taigi labai didelės reikšmės įvaikinimo sėkmei turi šeimos įvaikinimo motyvacija bei puoselėjami lūkesčiai, negalėjimo sulaukti vaikų, kaip netekties, suvokimas, priėmimas ir išgyvenimas.        

Kaip minėjote, poros įvaikina arba vedinos altruizmo, arba siekdamos patenkinti savo norus. Kokia situacija susidaro šeimoje vienu ir kitu atveju?

Pirmuoju atveju, kada vyrauja altruistiniai motyvai, kai įvaikinama dėl paties vaiko, įtėvių požiūris į vaiką yra lankstesnis. Jie lengviau ir ramiau reaguoja į kilusias problemas, lengviau priima vaiką tokį, koks jis yra, su visa jo kilme ir praeitimi, nesisavina vaiko, nekonkuruoja su jo biologiniais tėvais. Taigi vaikas tokioje šeimoje jaučiasi saugesnis ir laimingesnis, labiau užtikrinama jo gerovė apskritai.

Antruoju atveju, kai įvaikinimu nesąmoningai tikimasi patenkinti savo norus, išspręsti savo problemas, tėvai puoselėja jų pačių sukurtas viltis ir lūkesčius vaiko atžvilgiu. Šių lūkesčių nepateisinimas sukelia įtėvių nusivylimą. Įtėvių nepasitenkinimas lemia neigiamą požiūrį į įvaikį. Vaikas, jausdamas tokį požiūrį, laikui bėgant, po truputį gali perimti asocialius vaidmenis, dėl ko įtėviai dar labiau pyksta ir jaučiasi nusivylę. Susidaro užburtas ratas, iš kurio sunku ištrūkti. Klaidinga būsimų įtėvių motyvacija gali lemti nusivylimą savimi, įvaikiu bei artimiausia aplinka. Todėl svarbu įsigilinti ir išsiaiškinti tikruosius įvaikinimo motyvus.

Ką patartumėte pasiryžusioms įvaikinti šeimoms?

Kaip minėjau, būsimiems įtėviams svarbu įsisąmoninti ir suvokti savo lūkesčius. Pradėti reiktų nuo pokalbių su savimi ir sutuoktiniu, kitais artimaisiais. Pirmiausia svarbu paklausti savęs, kodėl norite įvaikinti, sau nemeluoti ir negudrauti, kad suvoktumėte, kodėl tai darote, ko tikitės iš įvaikinamo vaiko dabar ir ateityje.

Svarbu ir, esant galimybei, įgyti realios bendravimo bei rūpinimosi vaikais patirties dar iki įvaikinimo, domėtis objektyvia informacija apie įvaikinamus vaikus. Tokios informacijos trūkumas irgi sudaro prielaidas atsirasti klaidingai įvaikinimo motyvacijai, lūkesčiams įvaikinti absoliučiai sveiką, „gerų tėvų“ ar „gerų genų“ vaiką. Juk daugumos įvaikinamų vaikų tėvai dažniausiai yra asocialūs asmenys, turintys priklausomybių ar psichikos sutrikimų. Šie vaikai, prieš patekdami į įtėvių šeimas, patiria įvairių traumuojančių įvykių, kurie neigiamai paveikia normalų jų augimą bei vystymąsi. Tai lemia tam tikrus vaikų elgesio bei raidos ypatumus. Nepaisant to, paprastai šie vaikai, patekę į saugią įtėvių šeimos aplinką, mažiau serga, sparčiai auga, vystosi, tobulėja ir raida greitai pasiveja bendraamžius.

Kaip šiandien Lietuvoje padedama tokioms šeimoms pasiruošti šiam atsakingam žingsniui?

Nuo2008 m. Lietuvoje veikia būsimų globėjų ir įtėvių rengimo sistema (GIMK). Mokymai būsimiems įtėviams suteikia žinių apie įvairius įvaikinto vaiko kilmės aspektus, apie natūralų jo domėjimąsi savo šaknimis, mokoma atvirai kalbėti su vaiku apie įvaikinimą. Mokymų metu daug diskutuojama, skatinama išreikšti save, savo požiūrį, pasitikrinti apsisprendimą įvaikinti.

Su būsimais įtėviais kalbama, kodėl jie nori tapti įtėviais. Aiškinamasi, kokia buvo ir kaip keitėsi šeimos narių nuomonė apie įvaikinimą. Jeigu šeima jau turi vaikų, domimasi vaikų nuomone apie tėvų ketinimus tapti įtėviais. Mokymų metu diskutuojama, kaip būsimi įtėviai galėtų palaikyti įvaikinto vaiko ryšius su broliais, seserimis ir kitais giminaičiais pagal kilmę. Dažnai tai yra skausmingiausias klausimas globėjams ir įtėviams. Vaiko gimtosios šeimos nepriėmimas, pavydas, baimė, kad vaiko tėvai gali jį atimti, kad vaikas labiau mylės jį pagimdžiusius tėvus – dažnai išgyvenami jausmai.

Neretai pasitaikanti įvaikinusių tėvų klaida – nesąmoninga konkurencija su vaiką pagimdžiusiais tėvais, džiūgavimas, jei vaikas reiškia neapykantą biologinių tėvų atžvilgiu. Tiesa ta, kad pykstantis ir kaltinantis savo kilmės tėvus vaikas užstrigo netekties išgyvenimo procese ir tai trukdo jo asmenybės augimui bei santykių su įtėviais kūrimui. Tokioje situacijoje vaikui labiausiai reikia suaugusiųjų pagalbos tinkamai išreikšti pyktį ir priimti už jo slypintį meilės bei pasitikėjimo troškimą.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad įvaikinama ir dėl kitų, ir dėl savęs. Bet kokiu atveju šiam žingsniui būtina gerai pasiruošti.

Taip, įvaikinimas yra geras dalykas, tik svarbu permąstyti tikrąsias tokio žingsnio priežastis. Ar dabar įvaikinamų vaikų gyvenimas įtėvių šeimose bus laimingas, kol kas galima tik spėlioti. Reikia tikėtis, kad laikas parodys, kiek reikalingas ir vertingas yra įtėvių parengimas, kiek patenkinti įvaikinimo rezultatais bus vaikai ir tėvai.

Didžiausia vaikų, netekusių tėvų globos, svajonė – turėti artimą žmogų, tikrą draugą, kuris rūpintųsi ir bandytų grąžinti dalį jų prarastos vaikystės. Taigi šeima, globojanti ar įvaikinusi vaiką, yra tikrasis jo draugas, žinantis kiekvieną vaiko poreikį.

Tikime, kad Lietuvoje yra atvirų, darnių, norinčių bendradarbiauti vaiko labui šeimų, kurios galėtų atverti savo širdis ir namų duris tėvų globos netekusiems vaikams ir gebėtų jais tinkamai pasirūpinti.

Reitingas: 0