Paaugliai: sunkumai ir iššūkis

Raktažodžiai: įvaikinimas, įtėvis, įvaikintas vaikas, paauglys, psichologija

Viena iš temų, su kuriomis “Priimančių šeimų” asociacija (SOTAS partneriai įvaikinimo ir globos srityje) dirba šiuo metu, yra susijusi su pagalba įtėviams priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, priimti kaip duotybę, t.y. kaip dovaną, kuri ne slegia mus, bet meta pozityvų iššūkį. Kviečiame paskaityti, ką Luidžis iš Bergamo pasakoja apie šį darbą.

Sunku atpažinti tikrovę kaip dovaną, kai vaikas tave atstumia, tau sako: „Tu nesi mano tėvas, nesi mano motina“, kai provokuoja įžūliais žodžiais, kai pridaro sunkumų priešišku elgesiu, kai aplinkiniai (pvz., mokykla) tave ir tavo šeimą ima vertinti neigiamai ar kai tiesiog esi įtraukiamas į teisėsauginius reikalus, priverstas vaikščioti po teismus ar nepilnamečių kalėjimus. Apie šias ir kitas patirtis kalbame įtėvių grupėje.

Pirmiausia davėme erdvės šiai kančiai, pasimetimui, šokui, kuris kyla tėvams matant, kaip įvaikintame vaike išryškėja žeidžiantys bruožai, kartais tiesiog bjaurūs. Išgirdome ir kraštutinę tėvų reakciją, kurie sakė: „Gana, daugiau nebepajėgiame, daugiau nieko nebegalime dėl jo/jos padaryti, dabar turime saugotis patys“. Tai buvo sakoma su atmetimu, trokštant sugrįžti atgal, nutraukti santykį, kuris tapo pernelyg sunkus, nebepripažinti šio vaiko kaip savo vaiko.

Atspirties taškas grupėje apskritai tapo visas šis sunkumas ir vargas. Kartu ėmėmės darbo, mokydamiesi tikroviškesnio požiūrio į realybę. Padėjome į šalį savo „schemas“, pretenzijas, mūsų vaizdinius apie tobulą šeimą, apie tobulus vaikus ir tėvus. Išsilaisvinome nuo pretenzijos pasiekti tam tikrų rezultatų, o kartu su tuo – nuo kaltės jausmų, kad kažko negebame, kad galėtume priimti Dievo nenuspėjamumą, kuris taip pat reiškiasi per kartais piktinantį mūsų vaikų nenuspėjamumą.

Iš šio darbo gimė teigiamesnė laikysena, mažiau koncentruota į mus pačius ar tai, ką patiriame – nusivylimą, pyktį, nepatogumus, – bet labiau sutelkta į vaikus, jų istoriją, jų jausmus, jų likimą.

Antriesiems metams einant į pabaigą dėl pasikeitusios perspektyvos darbas įgavo aiškumą. Vietoj to, kad sustotume ties vargu, kurį kelia įvaikinti paaugliai, baimės, pykčiai, žvilgsnis buvo nukreiptas į faktą, jog šie vaikai sudaro sudėtinę asmeninės sutuoktinių poros istorijos dalį, yra esminė mūsų pašaukimo, gyvenimo „uždavinio“ dalis.

Negalime žiūrėti į įvaikintus paauglius vien tik kaip į naštą, bet turime žiūrėti kaip į gautą dovaną. Savęs paklausėme, kokie mes buvome prieš sutikdami savo sūnų ar dukrą ir kokie esame šiandien, kaip pasikeitėme ir ypač – kaip užaugome. Sunkumai taip pat padeda augti, netgi ir priešprieša, kartais aštri, nes įvaikintas vaikas skiriasi nuo mūsų, mums padeda atrasti naujų dalykų apie save ir pasaulį. Mums trukdo likti abejingais ir atveria priėmimui.

Grupės dalyvių atsakas buvo jaudinantis. Tėvai, kurie pradėjo susitikimus laikydami savyje pyktį, pasibjaurėjimą ir kartėlį, sakydami, kad nebemato reikalo investuoti į tą santykį, norėdami apsiginti atsiskirdami nuo vaiko, pasakoja: „Iš dukros išmokau visko. Ji mus atvėrė, atlapojo“.

Kas įvyko? Mūsų asmenybės pasikeitimas, atgimimas. Dabar pradedame kitaip suvokti save. Pradėję nuo pretenzijos viską kontroliuoti, priėjome iki netgi tam tikro pritarimo netvarkai, tapome laisvesni nuo „schemų“, planų, atsisakėme priekaištų sau ir kitiems, ėmėme aiškiau suvokti savo ribas, tapome atviri nenuspėjamumui ir nežinomybei. Pradedame savęs klausti, galbūt Dievas mus sukūrė būtent šiam susitikimui su mūsų įvaikintu vaiku.

Šie vaikai išmokė mus pasitikėti, atsisakant iliuzijos, kad galima valdyti gyvenimą, atpažįstant, kad mums reikia kitų žmonių, kad esame Kito rankose. Dingo mūsų pretenzija būti visagaliais ir mūsų deterministinė ugdymo vizija. Mes neturime jokių ypatingų galių, nebent tik dovanoti meilę. Mes išmokome būti laisvais nuo laukiamo rezultato, mylėti vaikus tokius, kokie yra, klausytis savo jausmų ir mokytis juos išreikšti. Mes išmokome priimti sunkumus ir juos išgyventi kaip progą žengti pirmyn, priimti ir išgyventi susidūrimus kaip būdą geriau pažinti save pačius.

Išmokome žiūrėti į tikrovę optimistiškai, žiūrėti į ją tokią, kokia ji yra, ir leistis būti vedamiems į būties, kurios nepažinojome, gelmę, atsiverti teigiamų ryšių gausai. Mums buvo padovanota bendraminčių draugija.

Pradedant trečiuosius metus atrodo lyg būtume geriau supratę savo susitikimų prasmę. Esame čia ne tam, kad duotume atsakymus, kad išspręstume problemas, bet tam, kad mokytumės tam tikro požiūrio, tam tikro metodo. Šis metodas – nuolatos mokytis būti tikrovės akivaizdoje, atpažįstant jos pozityvumą.
___________

Pagal Asociacijos „Famiglie per l‘accoglienza“ („Priimančių šeimų“) įtėvių darbo grupės užrašus (Bergamo, Italija). Šaltinis: Lettera periodica (strumento di informazione delle famiglie per l’accoglienza), Anno XX n. 85 – dicembre 2011.

Reitingas: 0