Svarbiausias klausimas - sakyti ar nesakyti vaikui, kad jis yra įvaikintas

Raktažodžiai: įvaikinimas, įvaikinti, įvaikintas vaikas, įtėviai, tėvai, šeima, slaptumas
Autorius: Informacija parengta pagal Vaikų gerovės centro "Pastogė" medžiagą

Įvaikinimas - tai prigimtinio ryšio netekimas. Pagimdžiusieji tėvai netenka į vaiką teisių, jie neaugina dėl kokių nors priežasčių savo atžalos. Tokiu atveju su vaiku bendrauja, jį ugdo visai svetimi žmonės, panorusieji būti vaiko „tikrais“ tėvais, vadinamaisiais įtėviais. Jie taip pat turi įvairių priežasčių, dėl kurių pasiryžta tokiam svarbiam žingsniui. Dažniausiai tai būna vieno iš sutuoktinių nevaisingumas. Bet būna ir kitaip...

Svarbiausias klausimas, su kuriuo susiduria įsivaikinusi ar ketinanti įsivaikinti šeima, yra sakyti ar nesakyti vaikui, kad jis yra įvaikintas. Vieni įtėviai nori sakyti tiesą, kiti- ją slepia. Bet dažniausiai anksčiau ar vėliau išaiškėja toji ypač skaudi tiesa vaikui. Tikėdamiesi nuslėpti tiesą, įtėviai trokšta būti vieninteliais vaiko tėvais, išvengti tam tikrų auklėjimo problemų, kad paaugęs įvaikis nepradėtų ieškoti jį pagimdžiusių tėvų, artimųjų, kad nuo įtėvių nenutoltų ir neliktų veltui moraliniai ir materialiniai įdėjimai, negrįžtų ankstesnė iki įvaikinimo atsiradusi nuoskauda.

Prisiėmus biologinių tėvų funkcijas, įtėvius žeidžia slypinti baimė. „Baimė ir nepasitikėjimas - savimi, vaiku, pačiu gyvenimu“. Bijant ir nepasitikint sunku padėti įvaikiui jaustis  saugiam ir stipriam, priimti savo realybę tokią, kokia ji yra.

Slaptumas įvaikinime nėra vien šeimos problema. Šeimos požiūris į atvirumą glaudžiai siejasi su visos visuomenės požiūriu bei supratimu. Ar aplinkiniai palaiko įvaikinusias šeimas, įvaikius, ar juos supranta, vertina, ar kritikuoja.

Įvaikinusieji žmonės dažniausiai renkasi atvirumą, nes nuslėpti įvaikinimo faktą beveik neįmanoma. Kai kurie aplinkiniai atranda progą jam apie tai pranešti. Nepadeda nei gyvenamosios vietos pakeitimas, „nuo likimo nepabėgsi“. Lietuva maža - visur sutiksi pažįstamų. Svarbu, ar vaikas apie save sužinos atsitiktinai, ar iš atsitiktinių žmonių. Didelis skirtumas, ar tiesą įtėviai pasakys iš baimės, noro užbėgti už akių, ar tiesą atskleis, suvokdami sąmoningai tiesos sakymo prasmę. Kiekvienas žmogus turi teisę žinoti apie save, savo istoriją. Vaiką pagimdę tėvai- tai šaltinis, iš kurio versmės vaikas gali rasti atsakymus į jį dominančius klausimus.

Vaiko istorija gali pasižymėti įvairiomis savybėmis, tačiau ji nesumeluota apie jį. Įtėviai vaiko nepagimdė, o tik augina. Jeigu sugebėsi pripažinti vaiko gimimo faktą kitoje šeimoje, tada ir vaikas sugebės pripažinti įtėvius savo naujaisiais tėvais. Kad vaiko vidinė realybė atitiktų išorinę, vaikas nebūtų pasimetęs, nevalia ignoruoti ryšius tarp gimdytojų ir įtėvių. Žinojimas tiesos apsaugo vaiką nuo sukrėtimų, tarpusavio santykių praradimo visam laikui. Jeigu tiesa išaiškėja paauglystėje, iškyla įvairių komplikacijų ir kaltinimų tolimesniame auklėjime. Taigi apie įvaikinimą vaikas turi sužinoti ne atsitiktinai, o iš pačių įtėvių ir pačiu tinkamiausiu būdu ir laiku. Tam turi įtėviai iš anksto ruoštis ir parengti savo įvaikį. Žinojimas iš mažens apie įvaikinimą suteikia daugiau pasitikėjimo, švelnina tarpusavio santykius, apsaugo įtėvius nuo baimės, kad gali vaiką pasiekti gandai ar įtarimai, mažina įtampą dėl paslapties išaiškėjimo. Vaikus reikia saugoti nuo pavojaus ir skriaudų, bet ne nuo tiesos.

Įvaikinimas - tai ne kažkas žeminančio, gėdingo, o labai pozityvus įvykis. Po juo slepiasi negatyvūs jausmai, kartais net depresija. Šie skausmingi išgyvenimai, kaip pyktis, liūdesys, atskyrimas, turėtų būti iškelti į sąmonę, įvardinti. Tai padeda atlikti tik atvirumas. Norėdami padėti vaikui išsilaisvinti iš pykčio, nuoskaudų, kuriuos jis jaučia jį palikusiems tėvams, reikia auginti atleidimą ir supratimą visų pirma - savo širdyse. Įtėvių vidinė būsena gali išduoti jų požiūrį į tikruosius tėvus. Todėl nereikėtų veidmainiauti. Susigaudyti savo jausmuose ir mintyse - didžiausias pasiekimas pozityviam ugdymui.

Tik gimdytojų dėka vaikas atkeliavo į šį pasaulį ir pateko pas jus. Jums suteikė džiaugsmo, malonę, o ne baimę ir gėdą. Priimdami vaiką į savo gyvenimą, prisiėmėte daug daugiau- vaiko praeitį, kilmę. Tai svarbus procesas šeimoje, giminėje, visuomenėje.

Kadangi įtėviams labai aktuali problema pokalbis su vaiku apie įvaikinimą, tai labai svarbu laiku jį pradėti. Teigiama, kad kuo anksčiau apie tai priminsime, tuo geriau. Net iki ketverių metų, kai vaikas dar nesuvokia įvaikinimo reikšmės, prasminga su tuo supažindinti: pradedant monologu, pereinant į dialogą. Vaiko žinojimas turi palaipsniui augti kartu su gebėjimu visa tai suprasti. Būsimų pokalbių kokybė priklausys nuo pirmųjų pokalbių informacijos ir supratimo. Jei vaikai neklausinėja, tai dar nereiškia, kad jie nesidomi: gal jam sunku rasti žodžių, tinkamų paklausti. Svarbu, kad būtų sakoma tiesa, nebūtų melo, apgaulės, kad neprarastumėte pasitikėjimo. Dalindamiesi su vaiku informacija, būkite emocingi ir mylintys. Vaikai išgyvena krizes. Tai natūralūs įvaikinimo įsisąmoninimo etapai. Tuo metu vaikui reikalinga pagalba. Vaikai vystosi nevienodu greičiu, yra labai saviti, skirtingi, todėl ir reikia individualių orientacinių gairių.

Atsižvelgiant į vaikų emocinį bei kognityvinį vystymąsi, rekomenduojami pokalbiai su vaiku skirtingais jo amžiaus tarpsniais.

0-4 metų vaikui nesugebančiam paklausti ir atsakyti, pakanka supažindinti su sąvoka „įvaikinimas“. Pirmąkart ją turėtų išgirsti iš mylimiausių žmonių, kuriais tiki, ją priimtų kaip pozityvų reiškinį. Vaikams visi dalykai yra arba geri, arba blogi, t.y. „pozityvu“, „negatyvu“. Girdėdamas žodį „įvaikinimas“, vaikas neverbalinių iš jį supančių žmonių reakcijų pajus ar tai gerai, ar blogai. Jei pavyks vaikui perduoti teigiamus jausmus apie įvaikinimą, jis žinos kaip apie gerą dalyką, tai ateityje padės vaikui formuoti teisingą supratimą ir apsaugos nuo neigiamų sąvokos sampratų.

Maždaug ketvirtais gyvenimo metais vaikams kyla klausimas - „Iš kur aš atsiradau?“. Įtėviai nukrypsta į įvaikinimą, ir nutyli atsiradimo šiame pasaulyje istoriją. Juk gimimas ir įvaikinimas sukelia sąmyšį vaiko galvoje. Kiekvienas vaikas turi žinoti savo gimimo istoriją. Iš pradžių vaikui pakanka žinoti, kad iki atvykimo į įtėvių šeimą jis turėjo jį pagimdžiusius tėvus.

4-6 metai. Tame amžiuje vaikai dar sunkiai suvokia skirtumą tarp gimdytojų ir jį auginančių tėvų. Įtėvius jie laiko tikraisiais tėvais. Jie susirūpina, kodėl buvo įvaikinti. Reikia jam įrodyti, jog svarbiausia to priežastis - tai įtėvių meilė jam! Galima sakyti, kad pagimdžiusi mama negalėjo Tavęs prižiūrėti, o mes labai norėjome tokio vaikučio kaip Tu, todėl Tu atėjai pas mus gyventi. Šio amžiaus vaikai ima domėtis kitų žmonių poreikiais, jausmais ypač juos pagimdžiusių tėvų, jausmais. Vaikai bando rašyti laiškus, piešti piešinėlius, kad galėtų išreikšti ir savo jausmus išoriniu būdu.

6-8 metai. Šio amžiaus vaikai pradeda aiškiai suvokti skirtumus tarp gimdytojų ir įtėvių. Gyvenimas tų tėvų šeimose - du skirtingi, alternatyvūs keliai. Įtėviai jiems- žmonės, juos mylintys ir jais besirūpinantys, tik  nesuvokia kodėl? Kyla klausimas, „kodėl mane pagimdę tėvai negalėjo manęs auginti?“ Įtėviams teks atsargiai ir dėmesingai atsakyti, kad vaikas nepasijustų nesaugus, nebijotų, jog gali būti paliktas antrą kartą. Priežastys gali būti įvairios: mama buvo neturtinga arba labai sirgo, nebuvo tėvo ir kt. Visi tie atsakymai nėra absoliučiai rekomenduotini. Niekada nepabrėžti vaikui, kad jo tėvai buvo negeri! Kad vaikas saugiai pasijustų įvaikinusioje šeimoje, reikia sveiko supratimo bei žinių apie pagimdžiusią šeimą, vystyti sveiką identitetą kalbant apie įvaikinimą. Apie aštuntus amžiaus metus įvyksta tam tikras šuolis. Vaikai gali pradėti galvoti apie gimdytojus. Buvusios pozityvios diskusijos gali kelti įvairių problemų. Vaikas pasikeičia, ima daug kuo nepasitikėti. Tai gali sukelti bendraamžių grubios, įžeidžiančios pastabos. Tam įtėviai turėtų pasiruošti ir psichologiškai atremti tokius pamąstymus ir stiprinti vaiko saugumą.

8-10 metų. Šio amžiaus vaikai gali pasijusti atstumti, nusivylę, nes suvokia, kad daugelis tėvų savo vaikų jokiu būdų neatiduoda svetimiems. Ima galvoti, gal jie buvo blogi, nereikalingi, nes buvo atstumti. Vaikui reikia įrodyti, kad tai įvyko ne dėl jo kaltės, kiekvienam galėjo taip atsitikti. Jokiu būdu nesmerkti ir nepeikti tikrų tėvų kaip asmenybių, nes “blogų“ tėvų įvaizdis juos persekios ir jie negalės jaustis „geri“.

Įvaikintas vaikas, mažai žinodamas apie gimdytojus, ima fantazuoti. Fantazijos gali būti beribės. Kad vaikas jaustų įtėviams dėkingumą, jis turi žinoti, kad sugrįžti pas gimdytojus nėra jokios galimybės, jo situacijoje įvaikinimas – pagrindinė išeitis, o įtėvių šeima jam gali suteikti saugumą ir geresnę globą.

10-12 metai. Jeigu tarpusavio santykiai šeimoje geri, tai šio tarpsnio vaikas jaučiasi gana saugus ir ramus. Kad sustiprinus šį saugumo jausmą, galima jam papasakoti apie teismą jį įvaikinant. Nemažą įspūdį vaikams daro autoritetinga teisėjo figūra, kuri nulemia vaikų ir tėvų pastovius ir tvirtus tarpusavio santykius.

Paauglystėje įvaikintieji vaikai gali būti audringesni. Tada įtėviams nebeaišku, kas susiję su amžiaus tarpsniu, o kas su įvaikinimu. Negalima nusiraminti, jeigu paauglys ir nebeklausinėja, nes jis daugiau koncentruojasi į vidų ir vengia dalintis su aplinkiniais savo išgyvenimais. Paauglys gali pradėti ieškoti jį pagimdžiusių tėvų, jo smalsumas pasiekia apogėjų. Nebeaišku, ar padidėjusi informacija padėtų sumažinti įtampą jo viduje, ar dar labiau išmuštų iš vėžių. Stiprūs ir geranoriški tarpusavio santykiai, paremti pasitikėjimu ir atvirumu, daugiausia gali padėti spręsti iškylančias problemas.

Dažnai paaugliui iškyla dilema: kiek jis priklauso gimdytojams, kiek – įtėviams. Siekdamas suvokti savo identitetą, tapti emociškai vientisas, paauglys gali jausti poreikį susikurti savo erdvę, kurioje jis susidėliotų savo svarbius dalykus. Gali atsitikti taip, kad jis imtų šalintis įtėvių, net pabėgti iš namų. Tokiu atveju reikia priimti paauglio jausmus ir neįsižeisti, nenusivilti, visada jam priminti, kad jam durys yra atviros, jį mylite ir esate jam prieinami. Nepasiduoti šiurkščiai konfrontacijai, provokacijai, nesileiskite sutrikdomi. Jūsų atsakymas galėtų būti: „Mes Tavęs nepagimdėme, bet mes to būtume norėję, mes didžiuojamės ir mylime Tave“. Paauglys pajus, jog turi mylinčius tėvus ir kartu kontroliuojančius, ribas nustatančius tėvus. „Paauglio abejonės, sunkumai ir dilemos - tai neišvengiama jo augimo dalis. Ir tik su Jūsų palaikymu, kantrybe ir supratimu jis bus pajėgus atrasti savo kelią šiame sudėtingame tarpsnyje“.http://www.vpscentras.lt/idomu-pasiskaitymai

Informacija parengta pagal Vaikų gerovės centro "Pastogė" medžiagą.

Reitingas: 0